Pagrindinė mintis
„Beribis matymas“ siekia ne begalės efektų, o laisvesnio santykio su įprastu suvokimu. Raidė gali tapti daiktu, o kubas — partneriu.
Iliuzija remiasi tyliu susitarimu su publika. Ji žino, kad objektas neturi tikro svorio, tačiau tikslus šokėjo laikas tą svorį trumpam padaro įtikinamą.
Kasdieniai ženklai išlaisvinami iš įprastos paskirties. Tipografija nebėra vien informacija, geometrija — vien struktūra; abi tampa pasirodymo medžiaga.
Tikro kūno ribos virtualią erdvę daro įtikinamą. Kadangi ranka turi tiksliai pasiekti, sustoti ir nešti, ekranas atrodo laisvesnis, o ne mažiau tikras.
Galiausiai kūrinys kviečia neprarasti smalsumo. Matymas tampa beribis kaskart, kai neskubame priimti akivaizdaus atsakymo ir dar kartą pažvelgiame, kuo gali virsti vaizdas.