Pagrindinė mintis
Kviečiame ateitį matyti ne kaip jau baigtą pasaulį, kuris mūsų laukia, o kaip tai, ką kuriame bandydami ir įkvėpdami vieni kitus. Blyksnis reiškia pirmą smalsumą, formą įgaunanti šviesa — tikrove tampančią idėją, o plati spalvota erdvė neša viltį dėl to, kas dar priešakyje. Technologija vaizduotę padaro matomą, bet pirmyn ją veda žmogaus jausmas, veiksmas ir kūryba.
„Vaizduotės amžius“ tyrinėja kūrybą per žmogaus ir šviesos susitikimą. Blyksniai tamsoje, besitelkiančios dalelės ir plūduriuojantys rutuliai primena dar iki galo nesusiformavusias idėjas. Tiesdamiesi, sukdamiesi ir sustingdami šokėjai atsako vaizdui. Su kiekvienu judesiu tuščioje erdvėje atsiranda keliai, kontūrai ir gyvybė. Žavi ne tik tai, kas rodoma ekrane, bet ir pats jausmas stebėti bundančią mintį.
Energingesnėse dalyse atlikėjus supantys spinduliai, besisukantys rutuliai ir išdidintos skaitmeninės figūros atkartoja jų kūnus. Tikras kūnas turi ribas, o vaizdas gali pailgėti, subyrėti, susijungti ir išaugti už žmogaus mastelio. Greta jie kuria nežinomybės tyrinėjimo įtampą. Žmonės ne vien stebi technologiją — jie prie jos artėja, bando suprasti ir suteikia kryptį. Jų buvimas technologijai suteikia šilumos.
Lengvesnėse scenose balti kostiumai ir minkštos kūno linijos susitinka su melsvai balta šviesa. Aureolės, išsibarstę žiburiai ir plūduriuojančios formos keičia sceną nuo jėgos proveržio iki jautresnio suvokimo. Kūryba nebūtinai prasideda dramatišku lūžiu — kartais užtenka žvilgsnio, nedrąsaus gesto ar neištartos minties. Jėgos ir švelnumo pusiausvyra leidžia ateičiai atrodyti nepažįstamai, bet neprarasti žmogiško jausmo.
Skaitmeniniai kontūrai, šviečiantis tekstas ir spalvotos šviesos juostos abstrakčias idėjas paverčia ryšiu. Prisijungiant daugiau šokėjų, dėmesys keliauja tarp kūnų, atsako ir plinta, o ne lieka ties vienu atlikėju. Kiekvienas judesys pasiūlo savo pradžią, tačiau visus sujungia bendras ritmas. Scena atveria galimybę kurti drauge — nuo vieno žmogaus įkvėpimo iki grupės bendradarbiavimo.
