Pagrindinė mintis
„Vilkų šokis“ perkelia į sceną gaujos instinktus, tačiau nekopijuoja gyvūnų išvaizdos. Budrumas, tvarka, bendradarbiavimas ir bendra jėga atsiskleidžia per choreografiją. Šokėjai išsisklaido, suartėja, sustoja, seka ir juda pirmyn drauge. Kiekvienas išlaiko savarankiškumą, bet kartu reaguoja į grupės ritmą — kaip vilkai nepažįstamoje aplinkoje jaučia vienas kitą.
Gauja nėra vien agresijos ar dominavimo simbolis. Ji reiškia ir gerą nuojautą, pasitikėjimą bei tylų susikalbėjimą, padedantį grupei pasitikti nežinomybę. Vieno žmogaus jėga ribota, o bendras tikslas sujungia atskiras energijas. Mažoms formacijoms palaipsniui tampant visu ansambliu, šokis veda nuo vienišo kelio ieškojimo iki atramos kituose ir bendro žingsnio pirmyn.
Vaizduose vyrauja gili juoda erdvė, šalta balta šviesa ir lediniai mėlyni tonai. Aštrios formos, vertikalūs spinduliai ir susikertančios linijos primena miškus, tarpeklius, ribas tamsoje ir judančios gaujos takus. Šokėjams keičiant vietas, vaizdas aplink juos atsiveria, užsiveria ir išsitempia. Ekranas tampa ne fonu, o nuolat kintančia aplinka.
Šokėjai į sceną atneša tikrus kūnus ir ketinimą, o ekranas suteikia formą kitaip nematomoms emocijoms ir bendrai energijai. Kai jie išsisklaido, vaizdai pasidalija į atskiras zonas. Kai susiburia, šviesos plotai vėl susijungia ir užpildo sceną. Gyvų atlikėjų ir virtualios erdvės dialogas leidžia pajusti besiformuojančią gaują neparodant nė vieno vilko.
Kūrinys juda nuo santūrumo ir budrios ramybės link išsiplėtimo bei išsilaisvinimo. Greta judančios gaujos greičio ir jėgos jis kalba apie tai, kaip spaudimo ir nežinomybės akivaizdoje žmonės randa sąjungininkų, kuria pasitikėjimą ir pasirenka bendrą kryptį. Stipri grupė neištrina individualumo — ji kiekvienam suteikia vietą bendrame sumanyme ir leidžia augti visų stiprybėms.
